Arbūzas (Citrullus) –
moliūginių (Cucurbitaceae)
šeimos
augalas. Arbūzas
sukultūrintas tikriausiai Senovės Egipte. Iš Egipto pateko į Mažosios
ir
Vidurinės Azijos šalis.
Stiebas šiurkščiai plaukuotas.
Lapai stambūs, suskaldyti į 3 –
5 skiautes.
Ūseliai dvišakiai.
Žiedeliai 2 – 2,5 cm skersmens,
geltoni.
Arbūzo moteriškas žiedas
Arbūzo vyriškas žiedas
Arbūzų vaisių formos nuo
rutuliškos iki pailgos.
Arbūzas ne visai įprastas
vijoklinis augalas, kuris
dėl sunkių savo vaisių ir silpnų ūsų pasmerktas ne vyniotis į medžius,
o
šliaužti žeme.
O kaip arbūzus galima
užsiauginti mūsų sąlygomis?
Pabandykime...
Dauginti sėklomis. Prieš sėją
sėklas pamerkti
vandenyje ar kalio permanganato tirpale. Po paros nupilti ir perplauti
drungnu
virintu vandeniu.
Sėklas daiginti galima keliais
būdais. Pamirkytas
pasėti arba įsukus į drėgną audinio skiautę ir plėvelę laikyti šiltai.
Sėkos
gali dygti įvairiai. Pirmieji daigeliai gali pasirodyti po dviejų –
trijų
dienų, kitos – po savaitės ir daugiau. Daiginant drėgname skudurėlyje,
„vystykliukus“ reikia kasdien ar bent kas antra diena keisti, kad
neįsimestų
pelėsis. Tuomet išgelbėti sėklas būtų sunkiau arba visai nepasiseks.
Pradygusias sėklytes, kurios
turės baltas gražias
šakneles, atsargiai atskirti. Dažnai būna, kad jos įsipina į audinį,
susipina
su kitos sėklytės „kojelėmis“. Atskirtas pasodinti į indelius, užberti
žemėmis,
kurios turi būti purios.
Kai augaliukas užaugina du –
tris tikrus lapelius
reikia išsodinti į lauką. Ne visada tuo galima vadovautis, kadangi gali
būti
tam ne visada tinkamos meteorologinės sąlygos. Kartais tenka paauginti
ir
ilgiau. Man belaukiant geresnių orų ne vienas augaliukas pradžiugino
pumpurėliu, žiedeliu.
Žinau, kad tai nėra gerai, bet
negi šalnai atiduoti
geriau?..
Arbūzas šiltnamyje
Į lauką sodinti gegužės
pabaigoje, birželio
pradžioje. Man auginant neteko sodinti gegužės pabaigoje – šalnos,
vėsios
dienos ir naktys neleido išleisti į vargą augaliukų.
Pirmus metus auginau šiltnamyje.
Karaliavo jis savo
lapija, „kalbino“ papriką, agurkus... Vis teko nukabinėti nuo tų
augaliukų
virkščias.
Arbūzas lauke, lysvėje
Kitais metais keliavo į lauką.
Parinkome šiltą, nuo
vėjų apsaugotą vietą. Sodinome retai – kas metrą, pusantro. Žemė
minkšta, puri,
su smėliuku. Nešėm komposto žemės, nes durpės nemėgsta. Smėlingoje
vietoje
pasodinus ne kartą teko palieti.
Pasidžiaugiau, kad tie
žiedeliai, su kuriais
iškeliavo į lauką, nenukrito.
Arbūzų šakų skinti nereikia,
tiesiog jas patraukti
į lysvės vidurį, kad netrukdytų praeiti, nekibtų už kitų augalų.
Arbūzo žiedelis
Žydėti pradeda birželio
pradžioje. Nuo žydėjimo iki
pirmųjų vaisių sunokimo praeina pusantro – du mėnesiai. Sunokusio
vaisiaus
apačia gelsva, nesunokusių — balta. Nesupėjusius sunokti ant augalo
vaisius
galima baigti nokinti sausoje šiltoje patalpoje. Po vieną sudėjus į
tinklus ar
pakabinus.
Kas gali būti maloniau už savo
rankų šiluma
užaugintus arbūziukus. Kad ir gerokai mažesnius nei atvežti iš svetur.
Juk ir
skonis geresnis, ir širdelėje smagiau.
